Kelionė 2022 Nr. II (22) (el. versija)

Dievo meilė yra kaip ugnies meilė miškui, kai liepsnos jį apima, – tokius žodžius Paulis Claudelis įdėjo į kenčiančios Violenos lūpas pjesėje „Apreiškimas Marijai“. Dievo artybės liepsnas atpažįstame ir degančio krūmo pavidale, galiausiai – pervertoje Širdyje, į kurią įsižiūrime birželį...

Šiandien liepsna kalba mums ir apie karo ugnį: kaip gyventi, kad ji nesudegintų ir nepražudytų? Kaip nesileisti užvaldomiems neapykantos ir keršto troškimo? O ką daryti, kai toji, regis, neperžengiama bedugnė atsiveria tarp pačių artimiausių?

Šiandien, rodos, galime rinktis, kokia liepsna užsidegti: ta, kuri degina ir naikina, ar ta, kuri apvalo ir išgrynina. Vienu atveju save dar tikresnį galima atrasti, kitu atveju – praradimas būsiąs skaudus... Karo metu pasauliui švenčiant Kristaus Prisikėlimą, Ukrainos prezidentas meldėsi prašydamas: „Neleisk mums prarasti save.“ Neleisk sudegti. Apvalyk. Išgrynink.

Net praėjus geram laikui po šv. Velykų, dar ieškome prisikėlimo ženklų krauju pažymėtose drobulėse ir vis klausiam: „Kur Tu? Kur Tu esi?..“

Ne viename pokalbyje suskamba ir klausimas žmogui: o ką reiškia užverti dangų? Kultūros dangų? Apie tai kalba ir profesorė Viktorija Daujotytė, skiltyje „Asmenybė“ su skaitytojais dosniai besidalijanti savo gyvenimo kelionės patirtimis. Ir dirigentas Ričardas Šumila – apie tai. O ir kiti klausimai, kurių šiandien daugybė: apie kovą, tikrumą, buvimą savimi ir gebėjimą rinktis...

Pagaliau, jeigu paklaustumėt, apie ką ši Kelionė, atsakyčiau: apie dangų (ir Dangų), apie liepsną (ir Liepsną), apie mirtį (ir Mirtį), gyvenimą (ir Gyvenimą) ir mus, kaip savo esė sako Renata Šerelytė, nuolatiniame pasirinkime esančius.

Tikrumo kupinos Kelionės!